Cecilija – viena iš ankstyvųjų krikščionybės amžių kankinių, mirusi apie 229 metus. Šventąją ji buvo paskelbta V amžiuje. Pasakojama, jog Cecilija atvertė į krikščionybę savo sužadėtinį Valerijoną ir jo brolį Tiburtijų. Po vestuvių ji įtikino savo vyrą duoti santuokinės skaistybės įžadą. Pasak legendos, už tai angelo jie buvo apvainikuoti rojaus rožių ir lelijų vainiku.

Cecilija už krikščionių slėpimą bei pamaldų laikymą savo namuose buvo pasmerkta mirčiai uždusinant garais. Ji buvo palaidota Kaliksto katakombose. Ant buvusių Cecilijos namo pamatų Trastavere IX amžiuje buvo pastatyta jos vardo bazilika. Tai turėjo daug įtakos Šv. Cecilijos kulto paplitimui. Šventoji minima lapkričio 22 – ąją. Cecilija yra viena iš šventųjų, kurie minimi mišių kanone.

Šventosios Cecilijos pasijos trečiajame skyriuje sutinkame keletą sakinių, iš kurių taip pat galima spręsti apie šventosios ryšį su muzika: „Grojant instrumentams, Cecilija giedojo savo širdyje vien tik Dievui:„Te išlieka mano širdis ir kūnas tyri, kad nebūčiau sugėdinta“. Šis sakinys sutinkamas Šv. Cecilijos dienos liturgijos antifonose, tik be žodžių „savo širdyje“. Pažodžiui aiškinant šį tekstą peršasi išvada, jog Cecilija iš tiesų giedojo, galbūt net pritardama vargonais. Tačiau remiantis išsamesniais tyrinėjimais apie santūrų, kontempliatyvų šventosios charakterį, tokią nuomonę reiktų atmesti. Šventosios požiūris į muzikos instrumentus yra visiškai neigiamas. Cecilija iškelia vidinį giedojimą, kurį aprašė jau Paulius laiške efeziečiams („cantantes et psallentes in cordibus vestris“, „giedokite ir šlovinkite savo širdyse“). Jos giedojimas yra grynai dvasinis vyksmas.

Krikščioniškoje ikonografijoje gausu paveikslų Šv. Cecilijos tema. Kartais ji vaizduojama viena arba su kitais šventaisiais bei angelų apsuptyje. Jos skiriamasis ženklas – portatyviniai vargonėliai, kurie gali būti vaizduojami kaip papuošalas ant kaklo, ar guli prie Cecilijos kojų. Kai kuriuose paveiksluose šventoji laiko vargonėlius rankoje, o vėlesniuose – netgi groja.

1585 m. Siksto V – ojo bule Romoje buvo patvirtinta Muzikų draugija (Confraternitas musicorum). Jos būstinė iš pradžių buvo Panteone, Švč. Marijos bažnyčioje. Ši draugija, besirūpinanti muzika ir jos švietimu pagal Tridento susirinkimo reformos nuostatas, vienijo bažnyčios ir pasaulietinius muzikantus, dvasininkus ir mėgėjus, netgi moteris. Būtent iš šios institucijos išaugo dabartinė Šventosios Cecilijos akademija – Accademia nazionale di Sta. Cecilia. Jos nariu buvo ir Giovanis Pierluigis da Palestrina.

Anglijoje XVII – XVIII amžiais Cecilijos garbinimas įgavo didžiulį polėkį. Londone nuo 1683 m., o vėliau ir Oksforde, Vinčesteryje ir Solsberyje buvo rengiamos kasmetinės Cecilijos šventės (nuo 1703 m. – rečiau). Jas organizavo Muzikos draugija (Musical Society). Ji užsakydavo poetams ir kompozitoriams odes, iš kurių viena buvo atliekama per iškilmingas mišias po pamokslo. Tekstus odėms kūrė Christopheris Fischburnas, Nicholas Brady, Johnas Drydenas, Thomas Shadwellas, Williamas Congreve, muziką – Johnas Blowas, Henris Purcellas, ir Georgas Friedrichas Händelis. Nuo XVIII amžiaus pradžios Cecilijos draugijos kūrėsi ir Austrijoje bei pietų Vokietijoje. Cecilijos mišias kūrė tokie kompozitoriai, kaip Florianas Leopoldas Gassmannas ir Johannas Georgas Albrechstbergeris. Taip pat reiktų paminėti ir Haydno Cecilijos mišias, parašytas 1766 m. 1791 m. gruodžio 10 – tą dieną Vienos Cecilijos draugijos nariai Mykolo rūmų bažnyčioje organizavo ekzekvijas Mozarto mirties proga ir pirmąjį jo Requiem fragmentų atlikimą.

Lietuvos muzikos istorijai ypatingai svarbi Regensburgo bažnytinės muzikos mokykla, kurioje studijavo Juozas Naujalis bei Teodoras Brazys. Būtent ten jie įsisavino cecilianizmo idėjas ir ėmėsi jas įgyvendinti Lietuvoje. Nors Regensburge Naujalis mokėsi palyginus trumpai (šešis mėnesius), jis ne tik pagilino liturgijos, grigališkojo choralo, vargonavimo, senosios muzikos žinias, bet, matyt, ir puikiai susipažino su Visuotinės Cecilijos draugijos struktūra, darbo metodais, nuostatomis. Tačiau praėjo net trisdešimt metų po jo studijų Regensburge, kai ir Lietuvoje buvo įkurta Šv. Cecilijos draugija. Tam galėjo būti kelios priežastys. Visų pirma, reikėjo paruošti tinkamą dirvą reformoms, kad galėtų kilti organizuotas judėjimas. Taigi, 1894 m. vasarą grįžęs į Lietuvą Naujalis aktyviai ėmėsi darbo. Puikiai suvokdamas, jog bažnytinės muzikos būklė daugiausiai priklauso nuo vargonininkų bei kunigų muzikinio išsilavinimo ir geranoriško jų bendradarbiavimo, jis daug dėmesio skyrė pedagoginiam, šviečiamajam darbui. Ypač reikšminga veikla, platinant reformos idėjas, buvo dėstymas Kauno kunigų seminarijoje (tuomet vadinosi Žemaičių kunigų seminarija). Būsimus kunigus J. Naujalis supažindindavo su grigališkuoju choralu, taip pat vadovavo jų chorui. Taip, be abejo, ne tik formavo kunigų muzikinį skonį, suteikė gana platų išsilavinimą (kai kurie ir vargonuoti pramokdavo), bet ir ugdė jų poreikį puoselėti liturgiją atitinkančią muziką, skatinti vargonininkų bei choro lygio kėlimą.

Taigi, didelė dalis vargonininkų nebuvo pakankamai išsilavinę, kad galėtų vykdyti reformos idėjas. Todėl pirmiausia reikėjo sukurti organizaciją, besirūpinančią jų švietimu. 1908 m. buvo įsteigta Šv. Grigaliaus draugija, vienijanti Lietuvos bažnyčių vargonininkus. Ji rūpinosi jų muzikiniu lavinimu, parapijų chorų profesionalumo kėlimu bei materialine vargonininkų padėtimi. Daugelyje šalių – Vokietijoje, Rusijoje, Čekijoje, Lenkijoje – įsikūrusias bažnytinės muzikos mokyklas Lietuvoje iš dalies galbūt atitiko 1911 m. įsikūrusi vargonininkų mokykla, išaugusi iš kursų. 1908 m. Vabalninke buvo įsikūrusi Šv. Cecilijos draugija, kaip savarankiška bažnytinė organizacija. Ir, matyt, jau kūrėsi Šv. Cecilijos, kaip muzikos globėjos, pagerbimo tradicija. Pradžioje sparčiai plitęs, vėliau cecilianizmo judėjimas Lietuvoje kiek nusilpo. K. Kaveckas viena iš priežasčių įvardina aktyvią kitų jaunimo organizacijų, ypač pavasarininkų, veiklą. Šv. Cecilijos draugija XX amžiaus pirmoje pusėje šiame regione nepaplito. Galbūt iš dalies todėl, kad katalikų Mažojoje Lietuvoje vis dar buvo mažuma. 1990 m. Šv. Cecilijos draugija atgimė būtent Klaipėdos krašte.

Prasidėjus sovietinei okupacijai, Šv. Cecilijos draugijos veikla buvo sustabdyta. Įdirbis, kuris buvo pasiektas tarpukario metais, per puse amžiaus, be abejo sunyko. Šv. Cecilijos draugijos veiklos rezultatus sunku objektyviai įvertinti, tačiau iš turimų duomenų galima spręsti, jog vargonininkų profesionalumui skatinti buvo nuveikta tikrai nemažai. Neegzistuojant draugijai, kuri darė nemažai įtakos profesionalui bei pasikeitus dvasininkų statusui, situacijai, patys vargonininkai rinkdavosi, kokia muzika skambės mišių metu. Neturėdami pakankamo išsilavinimo ir supratimo, jie dažnai atlikdavo žemo meninio lygio, su sakralumu visiškai nederančią pasaulietinę muziką.

Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, bažnytinės muzikos srityje įvyko nemažai teigiamų pokyčių. Ėmė kurtis įvairios vargonininkų draugijos, buvo atgaivinta ir Šv. Cecilijos draugija. 1990 m. ši draugija atsikūrė Vakarų Lietuvoje. 1990 m. rugpjūčio 27 dieną Kretingos pranciškonų vienuolyne įvyko visuotinis steigiamasis draugijos susirinkimas. Ruošiantis šiam įvykiui buvo surinkti duomenys apie Telšių vyskupijos vargonininkus, bažnytinius chorus, vargonų techninę būklę. Vienas pagrindinių draugijos veiklos atkūrimo iniciatorių buvo kompozitorius Alvidas Remesa (brolis Jeronimas OFS), ilgą laiką vėliau buvęs šios draugijos valdybos pirmininku. Steigiamajame suvažiavime dalyvavo apie 70 vyskupijos vargonininkų. Jo metu išrinkta draugijos valdyba: kompozitorius Alvidas Remesa (pirmininkas), Palangos bažnyčios vargonininkas Gilvydas Bendoraitis (pirmininko pavaduotojas), Šventosios vargonininkė Aldona Šeduikienė, Telšių katedros vargonininkas Adolfas Lukošius, Mosėdžio vargonininkas Kostas Savickas,  Klaipėdos Šv. Juozapo Darbininko bažnyčios vargonininkas Kęstutis Juknevičius bei Viekšnių bažnyčios vargonininkas Vitalijus Lizdenis. Draugijos centras įsikūrė Kretingos pranciškonų vienuolyne, kur kartą per mėnesį posėdžiui rinkdavosi valdyba. Atsikūrusi draugija iš esmės tęsė tarpukario metu gyvavusios draugijos tradicijas, perėmė jos veiklos sritis. Jos įstatuose teigiama, jog Šv. Cecilijos draugija steigiama kaip savarankiška, juridinė, Lietuvos katalikų bažnyčiai priklausanti organizacija, palaikanti ryšius su Telšių vyskupijos kurija bei bažnytinės muzikos komisija. Veiklos prioritetais pripažinta vargonininkų kvalifikacijos kėlimo, vargonų techninės būklės, bažnytinės muzikos repertuaro klausimai ir įvairių religinės muzikos renginių organizavimas bei kuravimas. Tais pačiais metais atsikūrusi draugija savo globėjos vardo dienos proga (lapkričio 22 d.) Klaipėdos universiteto Menų fakulteto salėje surengė konferenciją ir koncertą Tokios konferencijos bei koncertai, skirti Šv. Cecilijos dienai paminėti, vyko kasmet. Ypatingai aktyvia veikla pažymėti 1994 m. birželio 20 – 25 dienomis Kretingoje buvo surengti intensyvūs vargonininkų kursai, kuriuose dalyvavo 30 vargonininkų iš įvairių Lietuvos bažnyčių: Kauno, Marijampolės, Vilniaus, Švėkšnos, Šeduvos, Vainuto, Jurbarko, Šilutės, Klaipėdos, Visagino, Skuodo, Jonavos ir kt. Kursų programą sudarė teorinės paskaitos bei praktiniai, individualūs užsiėmimai. Nors draugijos būstinė buvo įsikūrusi Kretingoje prie pranciškonų vienuolyno, tačiau vyskupijos centras – Telšiai – nemažiau svarbus.

Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą Telšiuose buvo susikūrusi analogiška draugija kaip ir Kaune (o ir šiandien būtent Telšiuose tęsiama Šv. Cecilijos draugijos veikla). Tam įtakos neabejotinai turėjo viena ryškiausių šio krašto asmenybių – vargonininkas ir chorvedys Albinas Jasenauskas (1886 – 1973). Savo veiklos įvairiapusiškumu bei mastais jis galėtų būtų lyginamas su J. Naujaliu. 1904 m. baigęs Veiverių mokytojų seminariją, Jasenauskas vargonavo Marijampolės bažnyčioje, subūrė ten stiprų chorą, rengė įvairius muzikinius vakarus. Vėliau keletą metų studijavo Varšuvos konservatorijoje pas prof. Mieczysławą Surzyńskį. 1910 m. Varšuvos konservatorijos profesorių rekomenduotas, Jasenauskas ėmė dirbti Kijevo Šv. Aleksandro bažnyčios vargonininku, kur taip pat neapsiribojo vien  vargonavimu, bet  su savo choru surengė nemažai koncertų miesto visuomenei. Pirmojo pasaulinio karo metu ir po jo vargonininkas dirbo įvairiuose Ukrainos bei Rusijos miestuose. 1933 m. su šeima grįžęs į Lietuvą, Jasenauskas ėmė dirbti Telšių katedroje, kur aktyviai veikė beveik iki pat savo mirties. Įdomu, jog 1939 m. būtent Jasenauskas sugalvojo įkurti kauniečių pavyzdžiu vargonininkų draugiją. Ši draugija dėl prasidėjusio karo bei vėlesnės okupacijos taip ir nepradėjo savo veiklos. Tačiau A. Jasenausko nuveikti darbai nenuėjo veltui. Anot A. Lukošiaus, 1990 m. atkurtai draugijai trūkstant patyrimo, buvo pasiremta būtent Jasenausko sudarytu ir išsaugotu „Vargonininkų statutu“, pritaikant jį tuometiniams reikalavimams. Ne tik šis statutas, bet ir pati Jasenausko asmenybė neprarado savo aktualumo.

2003 m. gegužės pradžioje draugija vėl buvo atkurta. Iš dalies kaip buvusios draugijos tąsa, kita vertus persitvarkiusi. Ketvirtus metus gyvuojanti draugija vadinasi Telšių vyskupijos Šv. Cecilijos draugija ir yra pavaldi Telšių vyskupui. Įstatuose dar labiau užtvirtintas draugijos pavaldumas vyskupui: būtent jis įvardijamas kaip organizacijos steigėjas, turi galią komisijos teikimu tvirtinti arba atleisti valdybos pirmininką ir netgi nutraukti draugijos veiklą. Tokiu būdu vyskupas iš esmės kontroliuoja ir prižiūri draugijos vykdomą veiklą. Skirtingai nuo ankstesnių draugijų, šioje – draugijos dvasios tėvas yra vienas iš valdybos narių ir, kaip galima spręsti, turi svaresnį balsą nei anksčiau. Telšių vyskupo pageidavimu, Šv. Cecilijos draugijos pirmininkas taip pat turi būti kunigas. Tokį sprendimą įtakojo finansinės aplinkybės (kunigo pirmininkavimas supaprastina draugijos atsiskaitomumą vyskupijos kurijai) bei tiesioginio pavaldumo siekimas.

Nepaisant to, jog draugija iš naujo tvirtino įstatus, būrė žmones, veikla tiesiogiai perimta iš buvusios draugijos ir tęsiama. Pagrindiniai tikslai išliko tie patys: rūpintis bažnytinės muzikos literatūros, repertuaro ir jos spaudos klausimais, rūpintis vargonininkų kvalifikacijos kėlimu, skatinti naujos bažnytinės muzikos kūrimą, organizuoti įvairius bažnytinės muzikos renginius.

Peržvelgus draugijos sąrašus matyti, jog šiuo metu jai priklauso tik vargonininkai. Taigi, ir prioritetinė veiklos sritis yra vargonininkų kvalifikacijos klausimai, bažnytinių chorų reikalai. Tęsdama tradicijas, Šv. Cecilijos draugija nuo 2004 m. lapkričio 22 dieną surengė eilę kursų Telšių vyskupijos vargonininkams, taip pat padeda rengti Bažnytinių vaikų chorų festivalį Kretingoje ir t.t.

Parengė Gražina Ribokaitė